Na va, ir Eimantas paliko mane ant ledo.. per savo gimtadienį ir prieš Naujuosius Metus..

Linksmų švenčių!

Kiaulės metai baigėsi tikrai kiauliškai...

Turbūt nusipelniau to...

O jis toks pat kaip visi. Galiausiai pradedu visiškai tuo tikėti, kad tai mano prakeiksmas. Gal Audriaus atsiųstas.. o gal tai toks likimas.

Laimingų Naujųjų.

Man atrodo, kad viskas pasibaigė. Aš kalbu apie savo svajones apie Romą.

Gal Čia kaltas tas švenčių maratonas, dideli darbo krūviai, nervai, bet visiškai nebeprisimenu Jo. Tokia tuštuma širdy.

Štai ir mažas Kalėdų stebuklas - išnyko tie jausmai, kurie skaudino ir kankino širdutę...

finito.

Emptiness..

Net nežinau nuo ko pradėt...

Keistas vakar vakaras ir šiandienos rytas buvo šalia Eimanto.
Nežinau ką jam jaučiu - kartais švelnumą, kartais jis mane erzina, o kartais nejaučiu nieko, kaip koks bejausmis gyvūlys, kuriam niekas kitas o ir jis pats sau nerūpi.

Ledas aplink ir ledas širdy.

Nekenčiu taip jaustis!!!

Ir nekenčiu, kad negaliu pamiršti Romo. Tiesa, aš jo ir nenoriu pamiršti. Ir dar nekenčiu kad nuolat lyginu save Eimį ir save Romą. Totalus "nonsensas", bet viskas aukštyn kojom - tubūt tai Romo įtaka, kad esu tokia bejausmė Eimantui, nors... Gal Romas niekuo dėtas, gal paprasčiausiai aš tiesiog nieko nejaučiu.

Kažkokia kvaila tuštuma.

THROUGH GLASS

I'm looking at you through the glass

Don't know how much time has passed

Oh God it feels like forever

But no one ever tells you that forever feels like home

Sitting all alone inside your head

Heavy on my heart......
Neįsivaizduoju, kaip su tuo kovot? Bet pasiduot nenoriu :)

Tikrai nebežinau ką daryti.. Ir vėl depresucha... Ir vėl po klubo... Iškyla mintys apie gyvenimo prasmę, o tų minčių išvados visai nedžiugina...

Jaučiu kažkokią kaltę, kad sugadinau savo gyvenimą. O taip pat dėl to kaltinu kitus, kurie gadino mano gyvenimą.

Iš vienos pusės norėčiau turėti ramų darnų gyvenimą, sukurti dora šeimą, iš kitos pusės man tai atrodo be galo nuobodu... todėl ir susirandu visokių pramogų, kurios tikrai neįeina į dorų piliečių linksmybes. Kartais tai atrodo nepakeliama, gal net šlykštu, bet.. antravertus - linksma..

Kokia nesamonė....... Gyvenimas pilnas tokių dilemų. Būti ar nebūti! che che...

Geroji šio dalyko pusė - nustoju galvot apie Romą. O jei ir prisimenu jį, man jis nustoja būti nepakeičiamu žmogum. Juk žinojau, kad jausmai jam nublės, tik labai to nenorėjau, nes su juo buvo praleistas tikrai nuostabus laikas. Nenoriu to pamiršt, bet gyvenimas iškelia vis naujus sunkumus, prieš juos praeitis blėsta... Gaila.

Negaliu jo ignoruoti.. neišeina! Gal išeitų, jei Jis retkarčiais neprisimintų, kad TURI tokią nuotaką... Tikrąja to žodžio prasme - TURI. Tik aš niekada Jo neturėjau... So, kam Jis reguliariai papila druskos ant vis dar kraujuojančios žaizdos?..
Veltui šeštadienį važiavau... Dabar visą savaitę, jei ne ilgiau, graušiu save, o mintyse dominuos tik Jis vienas. Ir vėl sedėsiu kaip ant adatų, svarstydama: o gal dar praeitį galima sugrąžinti. Bet ne, praeities nenoriu! Nenoriu Jo tokio, koks buvo. Bet žmonės nesikeičia, Jis nepasikeis. Aš ir toliau busiu Jam žaisliukas, dėl to turiu Jį pamiršti, išbraukti iš savo gyvenimo taip lyg Jo niekada ir nebuvo. Turiu.., bet negaliu.. Per daug myliu.

FLOWERS ON THE GRAVE

Remember what I told you
Your face won't let you hide the pain
You let me get to know you
And now it's driving me insane

And I will never, never ever be the same
Since I buried love I swore would never end
So now I'm laying down the flowers on the grave
And I will never, never ever be the same

Just hold me till tomorrow
You don't have to say a thing
I know about the sorrow
That the morning light will bring

Nebesuprantu savęs ir savo tokio šlykštaus elgesio.

Nebepernešu savęs ir nebepernešu kitų žmonių.

Nesuprantu kas per kaprizai šiandien ryte užėjo... Eimantas tikriausiai net nebenorės manęs matyti, po šio ryto... arba kaip visi kiti, norės pamatyti mane tik tam kad įsitemptų į lovą. Visi jie vienodi.

O kas buvo šlykščiausia, kad aš radau savo šio rytinio elgesio bruožų panašių kaip elgdavosi Romas. Pabusdavo suirzęs, neišsimiegojęs, niurzgalis, viskuo nepatenkintas. Pradedu suprast kodėl... Ar aš galiu jį kaltinti, kad tai ne aš buvau tas žmogus, kurį jis norėdavo pamatyti ryte..?

Dieve, ir kada gi šitas košmaras baigsis? Kai įsimylėsiu į kitą beširdį???... Bet aš nebenoriu įsimylėti, prisirišti ir paskui kankintis... Bet kitų kankinti irgi nenoriu! Kaip šiandien vos ne kalčiausiu žmogum paverčiau Eimantą, nes jam reikėjo išvažiuoti, negalėjo su manim pabūti. Tas kaprizas buvo greičiausiai dėl to, kad nenorėjau pasilikti viena su savo kvailom mintim, turbūt bijojau. Bet likau viena, o mano tos kvailos mintys nuvedė mane keliu, kurį seniausiai turėjau pamiršti. Kvaila įsimylėjusi nuotaka... Vienas trumpas blyksnis Romo profilio pravažiuojančiame pro šalį juodame Audi A6 taip įsirėžė atminty.. Bet manęs per tą blyksnį jis nepastebėjo... Ir lėtas važiavimas atbuline eiga nuo jo namo... Net jei būtų pastebėjęs, juk nesivytų manęs... Ir ko aš tikėjausi ten važiuodama? Pamatyti jį dar vieną ir paskutinį kartą?.. Na, pamačiau, tik akimirką, bet man lengviau tikrai nepasidarė. Na gal tik šiurpuliukas nuėjo, pagalvojus "tai Jis, sveikas gyvas, ir, tikiuosi laimingas, Jis, žmogus, kuriam būčiau viską paaukojus pasauly..". Iki šiol gyvenu iliuzija, kurią sukūrė velnio nuotaka..

Koks kvailas klausimas - "kaip tavo suniukas?" ....

O jis dar pasirodo atsimena kad turiu suniuka... :) nekenciu vyru!!!
O siaip tai galejo paklausti ko nors reiksmingesnio. O geriausia butu, kad is viso nieko niekada nebeklaustu ir man akyse nesirodytu... ir nesvarbu, kad as ji vis dar myliu.

"kaip tavo suniukas?" klausimas po dvieju menesiu su virsum tylejimo... nekenciu!

Šiąnakt visai neišsimiegojau. Atsikėliau visa suirzusi ir pikta ant viso pasaulio... Reikėjo pamatyti, kaip aš į darbą važiavau - keikiau kiekvieną priešais mane važiuojančią mašiną. Va ką reiškia susapnuoti žmogų, kurio negali išmest iš savo gyvenimo.. Aiškiai nepamenu siužeto kas kaip ir kur ten viskas vyko, bet kad tai buvo Romualdas, tai faktas. Man visdar sunku pasidaro įkvėpti apie jį pagalvojus, nors praėjo jau du mėnesiai, kai jį paskutinį kartą mačiau...
Vakar, atsisveikinus su Eimantu, buvo kilusios mintys - kuo skiriasi atsisveikinimas su mylimu žmogum nuo atsisveikinimo su mielu žmogum. Tuo, kad po atsisveikinimo su Romu aš jausdavausi laiminga, veide šypsena, akyse ugnelės, nekantriai laukiau kada ir vėl galesiu jį pamatyti. O atsisveikinus su Eimantu gyvenimas ir toliau teka ta pačia vaga - tie patys darbai ir rūpesčiai. Dėl ko kilo tokios mintys? Nes man grįžus namo mama paklausė, kodėl aš tokia liūdna... nors aš paskutiniu metu visada liūdna.
Neneigsiu, kad šalia Eimanto jaučiuosi gerai, bet praeities šešėliai trugdo jaustis dar geriau.

Miela. Mielas vakaras su mielu vyru, romantiškas pasivaiksčiojimas po vakarinį fantastiškai apšviestą Belmondą.. Seniai taip nesijaučiau - ramiai ir saugiai. Ech ta romantika.. pakylėja lyg ant sparnų, nors nežinau ar kas mums su Eimantu gausis. Per daug sugadintas žmogus esu. Per daug nebetikiu romantika ir apskritai meile, o jei dar tiksliau - vyrais.

Visus nepageidaujamus išdelytinau. Bet kaip taisyklė, po kiek laiko jie visada grįžta, kai to nesitiki ir kai to nebereikia. Mirakas vėl šiandien parašė. Po tiek laiko :) Manau jis suprato, kad apvilęs vieną kartą, nebeturės progos nuvilt antrą kartą. Nors su jo laisvu šiuolaikiniu mąstymu, manau jis nenuleis taip lengvai rankų.

O mano pasiklydusiose mintyse iki šiol sukasi ta pati plokštelė -

Every time I think that I think I should go

I receive STRANGE TRANSMISSIONS

Tai tiesa - iki šiol aš vis dar priklausau jam. Ir kaip man jį išmest iš galvos, kai širdis ir kūnas to nenori?

Naktelė buvo...

Ir apskritai, vakar diena... jbtvjmt...

Net nenoriu prisiminti, bet jaučiu dar ilgai prisiminsiu... ar buvo kas mane labiau pažeminęs?..

Krč, delytinu visus nepageidaujamus žmones iš savo gyvenimo, ir kad ir kas nutiktų, prisiekiu, jų daugiau akyse nebenoriu matyti.

Jaučiu priėjau liepto galą. Nebepernešu kitų žmonių. Nebenoriu ir nebegaliu gyventi. Aišku nesižudysiu, bet...

Aš taip viską noriu pakeisti, bet nežinau kaip.

Absoliuti pabaiga

Oficialus pranešimas - absolučiai viskas baigta su Romu. Aišku jo nepamiršiu dar ilgai, o gal ir niekada gyvenime. Liūdna. Nieko taip nebemylesiu. Ir, man atrodo, amžinai mylėsiu Romą. Bet... neverta švaistyti svajones ir laiką žmogui, kuris nenori su tavimi būti. Vakar netgi išdrįsau ištrinti jo numerį iš mobilaus :)

My lover is gone, forever.................

Pasibaigus linksmybėms..

Kai baigiasi tūsai, nerūpestingas požiūris į viską aplink, atsiranda liudesiukas... Baigėsi, ir taip daugiau niekada nebebus.
Nerealiai linksmai šiąnakt praleidau. Įspūdžiai išliks labai ilgam - klubas, gėrimai, svaiguliukas, afterparty surengtas brolio vonioje (p.s. nebloga vonia, jei jau visi keturi sutilpom). Na jis manęs tikrai nepagirtų sužinojęs kokie dalykėliai dėjosi jo bute, kur nėra durų nei į toletą, nei į miegamąjį..
Prie tokio gyvenimo būdo galima labai lengvai priprasti. O kai sugryžta gyvenimo realybė, sunku su ja tokia susitaikyti. Ir vėl depresija.

Turnaround...

Man rodos kad ir po tūkstančio metų mano širdis kartos ir kvies vieną ir tą patį vardą...

Mūsų pietų pertraukų meilės lizdelis, tiksliau kas liko....

Meile, man labai labai trūksta tavęs!!!

Once upon a time I was falling in love

But now I'm only falling apart

There's nothing I can do

A total eclipse of the heart

Once upon a time there was light in my life

But now there's only love in the dark

Nothing I can say

A total eclipse of the heart

Vestuves

Vestuvės buvo pasakiškos. Tokių ir aš norėčiau...
Tik kad jaunųjų gyvenimas ir po vestuvių būtų kaip pasaka...

Ir jie gyveno ilgai ir laimingai....

Vestuvių išvakarės... ai, žodžiu, neturiu jokių minčių.
Kam tos vestuvės reikalingos?

Viso gero, Meilė???

Mėgstamiausia vieta, kai širdį kankina begalinis ilgesys mano Meilės. Pusiaukelė tarp mano ir Meilės namų. Paskutinis kartas kai čia buvau (tikiuosi, kad paskutinis).

Ne meilės laiškas, bet... bandymas susivokti dėl ko aš iki šiol save taip kankinu. Norėjau įtikinti save, kad priežasčių nemylėti man brangiausio žmogaus yra daugiau...

Deja deja, sąrašiukas baigėsi visiškai po lygiai. Bet galiausiai nusveria pagrindinė priežastis, dėl ko turėčiau pamiršti tą žmogų - tai kad jam nesu reikalinga. So, goodbey my lover...

Aš pikta

Eilinė diena rojuj....

Po vakar vakaro dar labiau pradėjau nekęsti vyrų! Maža to, atsirado noras kai kuriuos nužudyti, tokius kaip Mirakas.

Vat čia esu aš. (Boulinge, savo nagutį nusilaužiau... susinervijau)

...blondinė, ilgais plaukais, ilgais nagais ir liekno kūno sudėjimo :))) bet ne iš tų, kurios vadina save fifomis. Jei atvirai, buvo laikas, kai labai norėjau tokia patapti (žimona dėl mylimo vyro, nes jis neatitraukdavo akių nuo tokių fifų...), bet proceso eigoje, pamačiau, kad fifiškumas man laimės neatneš... maža to, mano meilės požiūris į mane pakito - pradėjo elgtis su manim kaip su blondine, su kuria galima pasilinksminti be įsipareigojimų. Pasekmė... sudaužyta mano širdis ir velnio nuotakos likimas... (Juokauju, žinoma, apie tokį likimą)
Nemažai laiko jau praėjo, bet skausmas nei kiek nesumažėja...
Nekenčiu vyrų, išskyrus vieną - mano meilę. Jį iki šiol myliu.
Žinoma galėčiau ir įdomesnių dalykų apie save papasakot, bet... kol kas skęstu gilioje depresijoje dėl meilės, kurią praradau ir manęs daugiau niekas kitas nedomina.