Ir jie gyveno ilgai ir laimingai....

Vestuvių išvakarės... ai, žodžiu, neturiu jokių minčių.
Kam tos vestuvės reikalingos?

Viso gero, Meilė???

Mėgstamiausia vieta, kai širdį kankina begalinis ilgesys mano Meilės. Pusiaukelė tarp mano ir Meilės namų. Paskutinis kartas kai čia buvau (tikiuosi, kad paskutinis).

Ne meilės laiškas, bet... bandymas susivokti dėl ko aš iki šiol save taip kankinu. Norėjau įtikinti save, kad priežasčių nemylėti man brangiausio žmogaus yra daugiau...

Deja deja, sąrašiukas baigėsi visiškai po lygiai. Bet galiausiai nusveria pagrindinė priežastis, dėl ko turėčiau pamiršti tą žmogų - tai kad jam nesu reikalinga. So, goodbey my lover...

Aš pikta

Eilinė diena rojuj....

Po vakar vakaro dar labiau pradėjau nekęsti vyrų! Maža to, atsirado noras kai kuriuos nužudyti, tokius kaip Mirakas.

Vat čia esu aš. (Boulinge, savo nagutį nusilaužiau... susinervijau)

...blondinė, ilgais plaukais, ilgais nagais ir liekno kūno sudėjimo :))) bet ne iš tų, kurios vadina save fifomis. Jei atvirai, buvo laikas, kai labai norėjau tokia patapti (žimona dėl mylimo vyro, nes jis neatitraukdavo akių nuo tokių fifų...), bet proceso eigoje, pamačiau, kad fifiškumas man laimės neatneš... maža to, mano meilės požiūris į mane pakito - pradėjo elgtis su manim kaip su blondine, su kuria galima pasilinksminti be įsipareigojimų. Pasekmė... sudaužyta mano širdis ir velnio nuotakos likimas... (Juokauju, žinoma, apie tokį likimą)
Nemažai laiko jau praėjo, bet skausmas nei kiek nesumažėja...
Nekenčiu vyrų, išskyrus vieną - mano meilę. Jį iki šiol myliu.
Žinoma galėčiau ir įdomesnių dalykų apie save papasakot, bet... kol kas skęstu gilioje depresijoje dėl meilės, kurią praradau ir manęs daugiau niekas kitas nedomina.