Šiąnakt visai neišsimiegojau. Atsikėliau visa suirzusi ir pikta ant viso pasaulio... Reikėjo pamatyti, kaip aš į darbą važiavau - keikiau kiekvieną priešais mane važiuojančią mašiną. Va ką reiškia susapnuoti žmogų, kurio negali išmest iš savo gyvenimo.. Aiškiai nepamenu siužeto kas kaip ir kur ten viskas vyko, bet kad tai buvo Romualdas, tai faktas. Man visdar sunku pasidaro įkvėpti apie jį pagalvojus, nors praėjo jau du mėnesiai, kai jį paskutinį kartą mačiau...
Vakar, atsisveikinus su Eimantu, buvo kilusios mintys - kuo skiriasi atsisveikinimas su mylimu žmogum nuo atsisveikinimo su mielu žmogum. Tuo, kad po atsisveikinimo su Romu aš jausdavausi laiminga, veide šypsena, akyse ugnelės, nekantriai laukiau kada ir vėl galesiu jį pamatyti. O atsisveikinus su Eimantu gyvenimas ir toliau teka ta pačia vaga - tie patys darbai ir rūpesčiai. Dėl ko kilo tokios mintys? Nes man grįžus namo mama paklausė, kodėl aš tokia liūdna... nors aš paskutiniu metu visada liūdna.
Neneigsiu, kad šalia Eimanto jaučiuosi gerai, bet praeities šešėliai trugdo jaustis dar geriau.