Nebesuprantu savęs ir savo tokio šlykštaus elgesio.

Nebepernešu savęs ir nebepernešu kitų žmonių.

Nesuprantu kas per kaprizai šiandien ryte užėjo... Eimantas tikriausiai net nebenorės manęs matyti, po šio ryto... arba kaip visi kiti, norės pamatyti mane tik tam kad įsitemptų į lovą. Visi jie vienodi.

O kas buvo šlykščiausia, kad aš radau savo šio rytinio elgesio bruožų panašių kaip elgdavosi Romas. Pabusdavo suirzęs, neišsimiegojęs, niurzgalis, viskuo nepatenkintas. Pradedu suprast kodėl... Ar aš galiu jį kaltinti, kad tai ne aš buvau tas žmogus, kurį jis norėdavo pamatyti ryte..?

Dieve, ir kada gi šitas košmaras baigsis? Kai įsimylėsiu į kitą beširdį???... Bet aš nebenoriu įsimylėti, prisirišti ir paskui kankintis... Bet kitų kankinti irgi nenoriu! Kaip šiandien vos ne kalčiausiu žmogum paverčiau Eimantą, nes jam reikėjo išvažiuoti, negalėjo su manim pabūti. Tas kaprizas buvo greičiausiai dėl to, kad nenorėjau pasilikti viena su savo kvailom mintim, turbūt bijojau. Bet likau viena, o mano tos kvailos mintys nuvedė mane keliu, kurį seniausiai turėjau pamiršti. Kvaila įsimylėjusi nuotaka... Vienas trumpas blyksnis Romo profilio pravažiuojančiame pro šalį juodame Audi A6 taip įsirėžė atminty.. Bet manęs per tą blyksnį jis nepastebėjo... Ir lėtas važiavimas atbuline eiga nuo jo namo... Net jei būtų pastebėjęs, juk nesivytų manęs... Ir ko aš tikėjausi ten važiuodama? Pamatyti jį dar vieną ir paskutinį kartą?.. Na, pamačiau, tik akimirką, bet man lengviau tikrai nepasidarė. Na gal tik šiurpuliukas nuėjo, pagalvojus "tai Jis, sveikas gyvas, ir, tikiuosi laimingas, Jis, žmogus, kuriam būčiau viską paaukojus pasauly..". Iki šiol gyvenu iliuzija, kurią sukūrė velnio nuotaka..