Neįsivaizduoju, kaip su tuo kovot? Bet pasiduot nenoriu :)
Tikrai nebežinau ką daryti.. Ir vėl depresucha... Ir vėl po klubo... Iškyla mintys apie gyvenimo prasmę, o tų minčių išvados visai nedžiugina...
Jaučiu kažkokią kaltę, kad sugadinau savo gyvenimą. O taip pat dėl to kaltinu kitus, kurie gadino mano gyvenimą.
Iš vienos pusės norėčiau turėti ramų darnų gyvenimą, sukurti dora šeimą, iš kitos pusės man tai atrodo be galo nuobodu... todėl ir susirandu visokių pramogų, kurios tikrai neįeina į dorų piliečių linksmybes. Kartais tai atrodo nepakeliama, gal net šlykštu, bet.. antravertus - linksma..
Kokia nesamonė....... Gyvenimas pilnas tokių dilemų. Būti ar nebūti! che che...
Geroji šio dalyko pusė - nustoju galvot apie Romą. O jei ir prisimenu jį, man jis nustoja būti nepakeičiamu žmogum. Juk žinojau, kad jausmai jam nublės, tik labai to nenorėjau, nes su juo buvo praleistas tikrai nuostabus laikas. Nenoriu to pamiršt, bet gyvenimas iškelia vis naujus sunkumus, prieš juos praeitis blėsta... Gaila.
