Net nežinau nuo ko pradėt...Keistas vakar vakaras ir šiandienos rytas buvo šalia Eimanto.
Nežinau ką jam jaučiu - kartais švelnumą, kartais jis mane erzina, o kartais nejaučiu nieko, kaip koks bejausmis gyvūlys, kuriam niekas kitas o ir jis pats sau nerūpi.
Ledas aplink ir ledas širdy.
Nekenčiu taip jaustis!!!
Ir nekenčiu, kad negaliu pamiršti Romo. Tiesa, aš jo ir nenoriu pamiršti. Ir dar nekenčiu kad nuolat lyginu save Eimį ir save Romą. Totalus "nonsensas", bet viskas aukštyn kojom - tubūt tai Romo įtaka, kad esu tokia bejausmė Eimantui, nors... Gal Romas niekuo dėtas, gal paprasčiausiai aš tiesiog nieko nejaučiu.
Kažkokia kvaila tuštuma.
