Heavy on my heart......
Neįsivaizduoju, kaip su tuo kovot? Bet pasiduot nenoriu :)

Tikrai nebežinau ką daryti.. Ir vėl depresucha... Ir vėl po klubo... Iškyla mintys apie gyvenimo prasmę, o tų minčių išvados visai nedžiugina...

Jaučiu kažkokią kaltę, kad sugadinau savo gyvenimą. O taip pat dėl to kaltinu kitus, kurie gadino mano gyvenimą.

Iš vienos pusės norėčiau turėti ramų darnų gyvenimą, sukurti dora šeimą, iš kitos pusės man tai atrodo be galo nuobodu... todėl ir susirandu visokių pramogų, kurios tikrai neįeina į dorų piliečių linksmybes. Kartais tai atrodo nepakeliama, gal net šlykštu, bet.. antravertus - linksma..

Kokia nesamonė....... Gyvenimas pilnas tokių dilemų. Būti ar nebūti! che che...

Geroji šio dalyko pusė - nustoju galvot apie Romą. O jei ir prisimenu jį, man jis nustoja būti nepakeičiamu žmogum. Juk žinojau, kad jausmai jam nublės, tik labai to nenorėjau, nes su juo buvo praleistas tikrai nuostabus laikas. Nenoriu to pamiršt, bet gyvenimas iškelia vis naujus sunkumus, prieš juos praeitis blėsta... Gaila.

Negaliu jo ignoruoti.. neišeina! Gal išeitų, jei Jis retkarčiais neprisimintų, kad TURI tokią nuotaką... Tikrąja to žodžio prasme - TURI. Tik aš niekada Jo neturėjau... So, kam Jis reguliariai papila druskos ant vis dar kraujuojančios žaizdos?..
Veltui šeštadienį važiavau... Dabar visą savaitę, jei ne ilgiau, graušiu save, o mintyse dominuos tik Jis vienas. Ir vėl sedėsiu kaip ant adatų, svarstydama: o gal dar praeitį galima sugrąžinti. Bet ne, praeities nenoriu! Nenoriu Jo tokio, koks buvo. Bet žmonės nesikeičia, Jis nepasikeis. Aš ir toliau busiu Jam žaisliukas, dėl to turiu Jį pamiršti, išbraukti iš savo gyvenimo taip lyg Jo niekada ir nebuvo. Turiu.., bet negaliu.. Per daug myliu.

FLOWERS ON THE GRAVE

Remember what I told you
Your face won't let you hide the pain
You let me get to know you
And now it's driving me insane

And I will never, never ever be the same
Since I buried love I swore would never end
So now I'm laying down the flowers on the grave
And I will never, never ever be the same

Just hold me till tomorrow
You don't have to say a thing
I know about the sorrow
That the morning light will bring

Nebesuprantu savęs ir savo tokio šlykštaus elgesio.

Nebepernešu savęs ir nebepernešu kitų žmonių.

Nesuprantu kas per kaprizai šiandien ryte užėjo... Eimantas tikriausiai net nebenorės manęs matyti, po šio ryto... arba kaip visi kiti, norės pamatyti mane tik tam kad įsitemptų į lovą. Visi jie vienodi.

O kas buvo šlykščiausia, kad aš radau savo šio rytinio elgesio bruožų panašių kaip elgdavosi Romas. Pabusdavo suirzęs, neišsimiegojęs, niurzgalis, viskuo nepatenkintas. Pradedu suprast kodėl... Ar aš galiu jį kaltinti, kad tai ne aš buvau tas žmogus, kurį jis norėdavo pamatyti ryte..?

Dieve, ir kada gi šitas košmaras baigsis? Kai įsimylėsiu į kitą beširdį???... Bet aš nebenoriu įsimylėti, prisirišti ir paskui kankintis... Bet kitų kankinti irgi nenoriu! Kaip šiandien vos ne kalčiausiu žmogum paverčiau Eimantą, nes jam reikėjo išvažiuoti, negalėjo su manim pabūti. Tas kaprizas buvo greičiausiai dėl to, kad nenorėjau pasilikti viena su savo kvailom mintim, turbūt bijojau. Bet likau viena, o mano tos kvailos mintys nuvedė mane keliu, kurį seniausiai turėjau pamiršti. Kvaila įsimylėjusi nuotaka... Vienas trumpas blyksnis Romo profilio pravažiuojančiame pro šalį juodame Audi A6 taip įsirėžė atminty.. Bet manęs per tą blyksnį jis nepastebėjo... Ir lėtas važiavimas atbuline eiga nuo jo namo... Net jei būtų pastebėjęs, juk nesivytų manęs... Ir ko aš tikėjausi ten važiuodama? Pamatyti jį dar vieną ir paskutinį kartą?.. Na, pamačiau, tik akimirką, bet man lengviau tikrai nepasidarė. Na gal tik šiurpuliukas nuėjo, pagalvojus "tai Jis, sveikas gyvas, ir, tikiuosi laimingas, Jis, žmogus, kuriam būčiau viską paaukojus pasauly..". Iki šiol gyvenu iliuzija, kurią sukūrė velnio nuotaka..

Koks kvailas klausimas - "kaip tavo suniukas?" ....

O jis dar pasirodo atsimena kad turiu suniuka... :) nekenciu vyru!!!
O siaip tai galejo paklausti ko nors reiksmingesnio. O geriausia butu, kad is viso nieko niekada nebeklaustu ir man akyse nesirodytu... ir nesvarbu, kad as ji vis dar myliu.

"kaip tavo suniukas?" klausimas po dvieju menesiu su virsum tylejimo... nekenciu!

Šiąnakt visai neišsimiegojau. Atsikėliau visa suirzusi ir pikta ant viso pasaulio... Reikėjo pamatyti, kaip aš į darbą važiavau - keikiau kiekvieną priešais mane važiuojančią mašiną. Va ką reiškia susapnuoti žmogų, kurio negali išmest iš savo gyvenimo.. Aiškiai nepamenu siužeto kas kaip ir kur ten viskas vyko, bet kad tai buvo Romualdas, tai faktas. Man visdar sunku pasidaro įkvėpti apie jį pagalvojus, nors praėjo jau du mėnesiai, kai jį paskutinį kartą mačiau...
Vakar, atsisveikinus su Eimantu, buvo kilusios mintys - kuo skiriasi atsisveikinimas su mylimu žmogum nuo atsisveikinimo su mielu žmogum. Tuo, kad po atsisveikinimo su Romu aš jausdavausi laiminga, veide šypsena, akyse ugnelės, nekantriai laukiau kada ir vėl galesiu jį pamatyti. O atsisveikinus su Eimantu gyvenimas ir toliau teka ta pačia vaga - tie patys darbai ir rūpesčiai. Dėl ko kilo tokios mintys? Nes man grįžus namo mama paklausė, kodėl aš tokia liūdna... nors aš paskutiniu metu visada liūdna.
Neneigsiu, kad šalia Eimanto jaučiuosi gerai, bet praeities šešėliai trugdo jaustis dar geriau.

Miela. Mielas vakaras su mielu vyru, romantiškas pasivaiksčiojimas po vakarinį fantastiškai apšviestą Belmondą.. Seniai taip nesijaučiau - ramiai ir saugiai. Ech ta romantika.. pakylėja lyg ant sparnų, nors nežinau ar kas mums su Eimantu gausis. Per daug sugadintas žmogus esu. Per daug nebetikiu romantika ir apskritai meile, o jei dar tiksliau - vyrais.

Visus nepageidaujamus išdelytinau. Bet kaip taisyklė, po kiek laiko jie visada grįžta, kai to nesitiki ir kai to nebereikia. Mirakas vėl šiandien parašė. Po tiek laiko :) Manau jis suprato, kad apvilęs vieną kartą, nebeturės progos nuvilt antrą kartą. Nors su jo laisvu šiuolaikiniu mąstymu, manau jis nenuleis taip lengvai rankų.

O mano pasiklydusiose mintyse iki šiol sukasi ta pati plokštelė -

Every time I think that I think I should go

I receive STRANGE TRANSMISSIONS

Tai tiesa - iki šiol aš vis dar priklausau jam. Ir kaip man jį išmest iš galvos, kai širdis ir kūnas to nenori?