Aš turbūt išprotėjau, bet...

Vienas dalykas, kol jauni, mums neatsibosta linksmintis;

Antras dalykas, jei ne aš, būtų kokia nors kita....

Užvedžiau naują romaną su bendradarbiu.... kuris yra vedęs.........

Vienas nekaltas tūsas ir viskas prasidėjo... Ir kur gi prapuolė mano sąžinė ir geležinė nuostata niekada nebūti šeimos ardytoja? Turbūt tada, kai Mirakas pasimaišė po kojom...

Dabar beliko vienas rūpestis, kad neatsirastų prisirišimas, kaip nebūtų keista... iš bendradarbio pusės. Nepraėjo nei savaitė, o man kažkodėl kyla tokios mintys, kad jis labai prieraišus. Keista, nes iki šiol aš visada būvau ta, kuri greitai prisirišdavo, o dabar... nieko panašaus nejaučiu, tik tai, kad su juo linksma leisti laiką ir kad anksčiau ar vėliau viskas pasibaigs... Bet dėl to visai nesiparinu :)