Nereikėjo man to daryti... nereikėjo susitikti su švelnučiu. Bet susitikau. Greičiausiai smalsumo vedina. Šitas smalsumas smogė man dar vieną smūgį į siela. Net nebežinau ar besugebėsiu atsitiesti.
Nuotaika tokia, lyg norėčiau verkti visą laiką. Ir verkiu, kai galimybės yra - automobily, kabinete, kai nieko nėra, šiandien neapsikentusi tos darbinės aplinkos per pietus gryžau namo, pietauti neva, o vietoj pietų sedėjau 20 min. žiūrėdama į niekur ir verkiau.. oj kaip verkiau (kitas 20 min. praleidau prie veidrožio slepdama paraudusias akis). Bet ašaros nepadeda.. Savijauta tokia pati..
Aš nebesuprantu, kodėl aš Romą vadinau švelnučiu...? Jis tik bando sudaryti tokį įvaizdį, o iš tikro yra storžievis negailestingas egoistas. Aš iš jo seniai nieko nebesitikiu, norėjau kad liktume draugais. O jis... Aš jam niekada nebuvau reikalinga kaip moteris, o vakar.. toks jausmas kad jis specialiai skaudino savo žodžiais..
O man skauda. Ne dėl jo. Dėl savęs pačios. Žinau, kad reikia nustoti gailėtis savęs, bet tai taip ir lieka žodžiais.
Gali būti tai tik sutapimas, bet šiandien besikankinanti tokiom absurdiškom mintim, sulaukiau Kęsto žinutės. Tai jis vis tik nepamiršo manęs :) net būdamas užsienyje. Tai vienintelis dalykas, kuris šiek tiek pakėlė nuotaika - jo žinutė apie žydinčias tulpes :)
O švelnutis... net jei jis neištesės savo žodžio, kad daugiau nebesusitiksim, aš jo nebenoriu nei matyti, nei girdėti. Nors visai norėčiau gauti iš jo nuotraukas, bet mano išdidumas didesnis už norus... Daugiau jis manęs nebegniuždys!!!
