Aš turbūt išprotėjau, bet...

Vienas dalykas, kol jauni, mums neatsibosta linksmintis;

Antras dalykas, jei ne aš, būtų kokia nors kita....

Užvedžiau naują romaną su bendradarbiu.... kuris yra vedęs.........

Vienas nekaltas tūsas ir viskas prasidėjo... Ir kur gi prapuolė mano sąžinė ir geležinė nuostata niekada nebūti šeimos ardytoja? Turbūt tada, kai Mirakas pasimaišė po kojom...

Dabar beliko vienas rūpestis, kad neatsirastų prisirišimas, kaip nebūtų keista... iš bendradarbio pusės. Nepraėjo nei savaitė, o man kažkodėl kyla tokios mintys, kad jis labai prieraišus. Keista, nes iki šiol aš visada būvau ta, kuri greitai prisirišdavo, o dabar... nieko panašaus nejaučiu, tik tai, kad su juo linksma leisti laiką ir kad anksčiau ar vėliau viskas pasibaigs... Bet dėl to visai nesiparinu :)

Peace of Mind

That is so strange and unusual for me....

Keista jaustis tokia ramia ir beveik patenkinta gyvenimu ypač po tokios pragariškos dienos, kurią išgyvenau vakar. Šiandien atsikėliau neįprastai geros nuotaikos, pilna energijos. Maža to atsirado naujų, optimistiškų minčių ir idėjų, ateities planų. Svarbiausia, kad nebeleisčiausi skaudinama. Ypač švelnučio. Kad ir kokie gražūs prisiminimai apie jį vėl beiškiltų. Tai jau labai tolima praeitis.

Sadness........

Nereikėjo man to daryti... nereikėjo susitikti su švelnučiu. Bet susitikau. Greičiausiai smalsumo vedina. Šitas smalsumas smogė man dar vieną smūgį į siela. Net nebežinau ar besugebėsiu atsitiesti.

Nuotaika tokia, lyg norėčiau verkti visą laiką. Ir verkiu, kai galimybės yra - automobily, kabinete, kai nieko nėra, šiandien neapsikentusi tos darbinės aplinkos per pietus gryžau namo, pietauti neva, o vietoj pietų sedėjau 20 min. žiūrėdama į niekur ir verkiau.. oj kaip verkiau (kitas 20 min. praleidau prie veidrožio slepdama paraudusias akis). Bet ašaros nepadeda.. Savijauta tokia pati..

Aš nebesuprantu, kodėl aš Romą vadinau švelnučiu...? Jis tik bando sudaryti tokį įvaizdį, o iš tikro yra storžievis negailestingas egoistas. Aš iš jo seniai nieko nebesitikiu, norėjau kad liktume draugais. O jis... Aš jam niekada nebuvau reikalinga kaip moteris, o vakar.. toks jausmas kad jis specialiai skaudino savo žodžiais..

O man skauda. Ne dėl jo. Dėl savęs pačios. Žinau, kad reikia nustoti gailėtis savęs, bet tai taip ir lieka žodžiais.

Gali būti tai tik sutapimas, bet šiandien besikankinanti tokiom absurdiškom mintim, sulaukiau Kęsto žinutės. Tai jis vis tik nepamiršo manęs :) net būdamas užsienyje. Tai vienintelis dalykas, kuris šiek tiek pakėlė nuotaika - jo žinutė apie žydinčias tulpes :)

O švelnutis... net jei jis neištesės savo žodžio, kad daugiau nebesusitiksim, aš jo nebenoriu nei matyti, nei girdėti. Nors visai norėčiau gauti iš jo nuotraukas, bet mano išdidumas didesnis už norus... Daugiau jis manęs nebegniuždys!!!