Beveik pusę metų nemačiau Romo. O kai pamačiau... Taip netikėtai susidūrėm.. Ne ne ne, neišsilydžiau jį pamačius, tiesiog užplūdo malonūs prisiminimai.
Jis pasikeitęs.. Kažkodėl akys nebedega tuo optimizmu, kuris buvo, kai susipažinau su juo. Ech.. gyvenimas dulkina mus visus, nepriklausomai nuo amžiaus ar visuomeninės padėties. Liūdna biški buvo matyti jį tokį.
Bet kartu išliko toks pat išdykęs... Mmm... Ir toks pat saldus... Buvau primiršus, kaip Meilė kvepia, turėjau progą prisiminti. Ir tuos virpuliukus prisiminiau, kurie užplūsdavo jam mane stipriai priglaudus.. malonu.. Bet paskutinį kartą...
...Neverta leisti laiką su žmogum, kuris nenori jo leisti kartu...
O man reikia judėti toliau, į priekį, savarankiškai ir be praeities (nors ir malonių) prisiminimų.
